Iš Rusijos okupuoto kaimo netoli Kyjivo pagyvenusi sutuoktinių pora nebegali išvykti. Gaisrui sunaikinus jų namus, jie priversti ieškoti prieglobsčio pas kaimynus ir rasti būdą ištrūkti.

Jautrus asmeninis pasakojimas apie karą jauno žmogaus akimis. Oleksa pasaulį patiria jautriau ir intensyviau nei aplinkiniai, gyvena savu ritmu ir savo tyloje. Tačiau karas negailestingai sugriauna trapią jo vidinę pusiausvyrą.

Šiuolaikinėje Ukrainoje neturtingoje šeimoje gimsta vaikas. Tėvai daro viską, kad išgyventų, tačiau kaip tik tuomet, kai jų padėtis tampa kritinė, iškyla naujas pavojus.

Geltonasis angelas Koras apsigyvena naujuose namuose. Vieną naktį jį pažadina Mėlynojo angelo Diumo grojama ukulelė. Bendraudami debesų žinutėmis, jie pamažu užmezga ryšį. Laikui bėgant Diumą vis labiau įtraukia repeticijos su muzikos grupe ir angelų ryšys ima blėsti. Sužinojęs, kad draugas netrukus išvyks, Koras supranta, jog liko paskutinė proga ištarti tai, kas taip ilgai liko neišsakyta.

Sužinojęs, kad jo bendražygės morkos paverstos vergėmis, Morkų karys ragina jas praregėti – šiame žiauriame pasaulyje jos neturi jokių teisių. Kas jis? Pusiau pamišęs Don Kichotas, metantis iššūkį amžinai augalų ir gyvūnų priešpriešai? O gal karys-pranašas, rodantis kitiems kelią į išsigelbėjimą beribiame galimybių lauke? Spręsti paliekama žiūrovui.

Pasiklydusi mergaitė, mėgindama įveikti priverstinės migracijos išbandymus, atranda laisvę stebuklingame Papo, seno imigranto iš Karibų, praeities pasaulyje.

Naktis. Oro pavojaus sirenos. Nemiga. Mergina grįžta į miestą, kurio beveik nebepažįsta, ir išvysta, kaip karas pakeitė jį bei jo gyventojus.

Kiekviena Tinos diena tokia pati. Tačiau ji nėra viena. Nematoma visiems kitiems Holė tyliai seka kiekvieną jos žingsnį. Atrodo, tai dar viena įprasta diena, kol vakaro tylą netikėtai sudrumsčia plėšomo popieriaus garsas.

Šeštajame dešimtmetyje Vidurinėje Azijoje gyvenanti linksma jauna moteris Alfija užsiima šuoliais parašiutu ir studijuoja akušeriją, kai netikėtai sulaukia anūkės skambučio iš 2022-ųjų. Anūkė nerimauja dėl močiutės saugumo Rusijai užpuolus Ukrainą. Šiame pokalbyje, peržengiančiame laiko ir erdvės ribas, ji mėgina atkurti ir iš naujo permąstyti savo šeimos atmintį bei etninę tapatybę, nutraukti nesibaigiantį kartų traumų ciklą ir apmąstyti žmogaus gyvenimo prasmę.